„Dar vieną kartą atsilošiu“: kaip lošimas iš pramogos tampa spąstais

Iš pradžių lošimas dažnai atrodo nekaltas. Keli statymai, trumpas azartas, mintis, kad šįkart tiesiog pasiseks. Tačiau kai kuriems žmonėms riba tarp pramogos ir problemos išnyksta beveik nepastebimai. Lošimas pamažu tampa ne laisvalaikiu, o būdu pabėgti nuo streso, nusivylimo ar vienatvės. Ir tada jis ima kainuoti gerokai daugiau nei pinigus.

Mokslas šiandien aiškiai rodo: lošimų sutrikimas nėra valios trūkumas ar „silpnas charakteris“. Tai pripažįstama kaip elgesio priklausomybė, susijusi su pasikartojančiu lošimu nepaisant žalos ir neigiamų pasekmių (Menchón et al., 2018; Di Nicola et al., 2019).

Problema prasideda anksčiau, nei atrodo

Vis dar gajus mitas, kad lošimų problema egzistuoja tik tada, kai žmogus jau pralošė santaupas, įklimpo į skolas ar prarado šeimą. Tačiau realybėje žala prasideda gerokai anksčiau.

Dažnai pirmiausia keičiasi ne banko sąskaita, o kasdienybė. Žmogus tampa irzlesnis, labiau įsitempęs, pradeda slėpti, meluoti, skolintis, atidėlioti mokėjimus, vengti artimųjų klausimų. Iš šalies jis gali atrodyti „visai normaliai funkcionuojantis“, tačiau jį jau lydi nuolatinis nerimas, kaltė ir mintis, kad pralaimėtus pinigus dar pavyks susigrąžinti.

Raybould ir kiti (2021) nurodo, kad lošimų sukelta žala pasireiškia ne tik tarp žmonių, turinčių sunkų lošimų sutrikimą. Dalis neigiamų pasekmių nustatoma ir tarp žemos ar vidutinės rizikos lošėjų, tačiau žala dažniausiai dar nebūna tokia didelė. Tai reiškia, kad laukti „dugno“ nereikia — problema gali būti rimta dar gerokai prieš katastrofą.

Svarbu ir tai, kad lošimų žala beveik niekada neapsiriboja vien pinigais. Ji paliečia santykius, pasitikėjimą, miegą, emocinę savijautą, darbą, šeimos saugumą. Nukenčia ne tik pats lošiantis žmogus, bet ir jo artimieji — partneriai, vaikai, šeimos nariai (Di Nicola et al., 2019).

Kodėl taip sunku sustoti, net kai jau skauda?

Iš šalies dažnam kyla paprastas klausimas: jeigu lošimas sukelia tiek problemų, kodėl žmogus tiesiog nesustoja?

Todėl, kad priklausomybė veikia ne tik elgesį, bet ir mąstymą. Tyrimai rodo, kad lošimų sutrikimui būdingi kognityviniai iškraipymai — kontrolės iliuzija, magiškas mąstymas, klaidingas įsitikinimas, kad „po tiek nesėkmių dabar jau turi pasisekti“, ir vadinamasis nuostolių vijimasis, kai pralaimėti pinigai bandomi susigrąžinti dar labiau rizikuojant (Menchón et al., 2018).

Prie to prisideda ir impulsyvumas, nes Ioannidis ir kiti (2019) parodė, kad lošimų sutrikimas siejasi su reikšmingais impulsyvumo ir savikontrolės sunkumais. Kitaip tariant, žmogui tampa sunkiau sustoti, atidėti sprendimą, ištverti įtampą nesigriebiant greito „sprendimo“ — dar vieno statymo, dar vieno žaidimo, dar vieno bandymo atsilošti. Todėl frazė „dar vieną kartą atsilošiu“ nėra tik mintis. Ji dažnai tampa mechanizmu, kuris vis giliau įtraukia į problemą.

Dar vienas sunkumas — gėda. Lošimų problemą galima slėpti ilgai. Skirtingai nei kai kurios kitos priklausomybės, ji ne visada iš karto matoma aplinkiniams. Dėl to daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai žala jau būna įsisenėjusi. Mide ir kiti (2023) tyrimas rodo, kad tik nedidelė dalis žmonių, turinčių lošimo problemų, ieško gydymo.

Viena skaudžiausių lošimų problemos ypatybių yra ta, kad žmogus dažnai kenčia tyliai, o aplinkiniai apie tai supranta per vėlai.

Pagalba veikia — ir kuo anksčiau, tuo geriau

Gera žinia ta, kad lošimų priklausomybė yra gydoma. Šiandien daugiausia mokslinių įrodymų sukaupta apie kognityvinės elgesio terapijos metodus. Jie padeda atpažinti lošimą palaikančias mintis, suprasti, kas įjungia potraukį, ir mokytis naujų būdų tvarkytis su emocijomis, įtampa bei impulsu lošti.

2023 m. Pfund ir kiti atlikta mokslinių straipsnių analizė leidžia teigti, kad kognityvinės elgesio technikos reikšmingai sumažina lošimų simptomų sunkumą ir patį lošimo elgesį po gydymo. Tiesa, tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikių rezultatų duomenų dar nepakanka ir kad ne visiems žmonėms vienodai tinka tas pats pagalbos metodas.

Naudos gali duoti ir motyvacinės intervencijos, ypač tada, kai žmogus dar abejoja, ar tikrai nori keistis. Būtent todėl moralizavimas čia neveikia. Žmogui dažniausiai reikia ne priekaišto, o pagalbos suprasti, kas su juo vyksta, ir palaikymo keičiant savo gyvenimą. Moksliniai duomenys leidžia spręsti, kad psichologinės intervencijos, ypač kognityvinė elgesio terapija ir motyvacinis interviu, šiuo metu turi stipriausią mokslinį pagrindą gydant lošimų sutrikimą (Di Nicola et al., 2019; Menchón et al., 2018).

Svarbiausia suprasti viena: kreiptis pagalbos verta ne tada, kai viskas jau sugriuvo, o tada, kai lošimas pradeda kainuoti ramybę, santykius, pasitikėjimą ar finansinį saugumą. Nebūtina laukti katastrofos, kad problema būtų laikoma pakankamai rimta. Kartais pirmasis sveikimo žingsnis atrodo labai paprastas. Tai ne pažadas sau, kad „daugiau niekada“. Tai sakinys, kurį ištarti sunku, bet labai svarbu: „Pats nebesusitvarkau.“ Ir būtent nuo jo dažnai prasideda realūs pokyčiai.

Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras vykdo projektą „Normalu, jei neramu”, kurio metu teikiamos nemokamos, anoniminės ir konfidencialios psichologinės gerovės paslaugas Kauno miesto gyventojams. Projekto metu teikiama individuali ir grupinės psichologinė pagalba kenčiantiems nuo priklausomybių ir jų artimiesiems. Registruojantis į paslaugas galima gauti iki 8 nemokamų individualių psichologo konsultacijų ir dalyvauti savitarpio pagalbos grupių užsiėmimuose.

Paslaugas teikia profesionalūs, ilgametę darbo patirtį sukaupę psichologai, o konsultacijos ir užsiėmimai teikiami:

• Kaišiadorių g. 20, Kaunas (Registracija tel. +370 686 42377)
• Vaidoto g. 115, Kaunas (Registracija tel. +370 603 81413)

Iškilus klausimams galima susisiekti su psichologe Kristina Navickiene, tel. +370 603 81413, el. p. kristina.navickiene@kaunovsb.lt

NORMALU, JEI NERAMU. NORMALU IR SAU PADĖTI.